Naidionovų šeima Tauragėje. 1912

Naidionovų šeima Tauragėje. 1912Petras Naidenis (Naidionovas) XIX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, ankstyvoje kūdikystėje, buvo rastas ant neįvardinto dvaro slenksčio, kažkur tarp Skaudvilės, Nemakščių ir Raseinių.Tuo metu Lietuvoje galiojo Rusijos imperijos įstatymai ir visi pamestinukai privalėjo būti krikštijami stačiatikiais. Taip kūdikis buvo pakrikštytas cerkvėje ir gavo Piotro Naidionovo vardą ir pavardę (rusų kalboje naiti – rasti). Vaikas užaugo tarp dvaro samdinių, virtuvės darbuotojų, kurių dauguma buvo lietuviai, katalikai, todėl ir mažąjį Petriuką vadino lietuviškai – Naideniu. Prasidėjus 1877–1878 m. Rusijos – Turkijos karui, Petras Naidionovas buvo paimtas į Rusijos kariuomenę ir išsiųstas į frontą (kažkur Ukrainos pietuose). Už dalyvavimą tame kare buvo apdovanotas medaliu. Grįžęs į Lietuvą pasipiršo Skaudvilės dvaro kambarių tvarkytojai Eleonorai Regelskytei, tačiau pagal carinius įstatymus stačiatikis negalėjo tuoktis su katalike. Eleonorai teko persikrikštyti stačiatike ir jiedu susituokė cerkvėje. Bet sutarė būsimus vaikus auklėti katalikais. Gimė jiems du vaikai, berniukas ir mergaitė, kuriuos augino pagal katalikiškus papročius. Sykį užėjęs pravoslavų šventikas paprašė vaikų sukalbėti poterius. Vaikai darniai sukalbėję lietuviškai „Tėve mūsų“. Už tai Petrui Naidionovui kaip reikiant kliuvę nuo vyresnybės. Raseiniuose ir Nemakščiuose Petras Naidionovas dirbo pašto vežėju. Pasakojama, kad dirbęs ir kalėjimo prižiūrėtoju, bendravęs su kalinčiais lietuvių knygnešiais, perdavinėdamas jiems slaptus siuntinius. Laikraštyje „Naujos žinios“ (1936-01-05, p. 4) rašoma: „Kalėdų antrąją dieną Šiauliuose mirė 83 metų sulaukęs senukas Petras Naidenis-Naidionovas, buv. anksčiau Šiaulių, o dabar Ukmergės pašto viršininko, p. Rasteikos, tėvas. A.a. velionies jaunystė ir velionies gyvenimas buvo sunkus. Jis buvo gimęs stačiatikių šeimoj, o auklėjamas grynai katalikų šeimoje, vedęs taip pat karštą katalikę, lietuvę. Savo vaikus auklėjo lietuviškoj ir katalikiškoj dvasioj, dėl ko jam, kaip rusų caro laikais užėmusiam nors ir menką tarnybą, nuo rusų dvasiškių ir savo viršininkų teko nemaža nukentėti. Velionis tarnaudamas 1888 metais Nemakščiuose policijos sotniku daug padėjo knygnešiams, padėdamas jiems lietuviškų knygų ir laikraščių platinime, ne kartą už tai buvo savo kaimynų viršininkams skųstas, bet nuo „sučiupimo“ ir didesnės bausmės vis išsisukdavo, tik būdavo nubaudžiamas disciplinariniu būdu, teko keletą kartų pasėdėti šaltojoj. 1905 m. velionis su savo suaugusia dukterimi perėjo į katalikų tikybą.Tuo metu prasidėjus žinomai Stolypino reakcijai, dėl velionies krikšto buvo rusų valdininkų pravestas tardymas. Pasekmės šį kartą buvo skaudžios – velionį atleido iš tarnybos ir pasodino dviem savaitėm į kalėjimą. Po to turėjo ir iš Nemakščių išsikraustyti. [...]Lai būna lengva velioniui Lietuvos žemelėje ilsėtis“.

CountryLithuania
CollectionMarijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus / Marija and Jurgis Šlapeliai House Museum
Rightshttp://rightsstatements.org/vocab/InC/1.0/
Repository Pagehttps://www.europeana.eu/portal/record/2021802/LIMIS_1501836...
Web Pagehttp://www.epaveldas.lt/recordDescription/MJSNM/LIMIS-150183...
Subject TermsHistory
ProviderLT-Aggregator Service National Library of Lithuania