Emilijos ir Vytauto Šuščevičių šeima tremtyje. 1957

Emilijos ir Vytauto Šuščevičių šeima tremtyje. 1957Ramunės Šuščevičiūtės, nuotraukas skaitmeninimui pateikusios Emilijos ir Pijaus anūkės bei Vytauto Šuščevičiaus dukros prisiminimai: „Vienas mėgstamų užsiėmimų vaikystėje buvo žiūrėti nuotraukas mamos Emilijos ir tėtės Pijaus albume. Formaliai jiedu – mano seneliai, tėvo tėvai, tačiau juos visuomet vadinu būtent taip. Mama Emilija buvo trečia iš devynerių Viktorijos ir Jono Luckų vaikų, su tėte Pijum susipažino, kai jis, kaimo siuvėjas, užsuko į jų miestelį Suvalkijoje. Jo tėvą, mano prosenelį – kirpėją ir didelį lietuvninką, paties skustuvu čirkštelėję per gerklę, papjovė lenkai – kirpykla buvo pasienyje ir konfliktai buvo pakankamai dažni. Praėjus aštuoneriems mėnesiams po vestuvių, 1948 birželio 21-osios paryčiui į prosenelių šeimos namus atėjo „vežėjai“... Mama Emilija formaliai galėjo būti neišvežta – jau ištekėjusi, kita pavarde, bet jaunesnė sesė buvo negrįžusi nakvoti iš kito miestelio, kur mokės technikume, tai „dėl skaičiaus“ liepė ruoštis ir jai... Ruošėsi proseneliai, jų sūnus Petras (Juozas jau sėdėjo lageryje, buvo nuteistas 25-eriems metams, nes gimnazisto švarko atlape rado paslėptus Gedimino stulpus ir vėliavėlę), sesės ir mano mama Emilija su sūnum Petru – buvo septintą mėnesį nėščia... Tėtė Pijus paniškai rinkosi daiktus – siuvamąją, audinius, maistą... Staiga mama sustingo vidury virtuvės ir tyliai, bet griežtai pasakė: „Tavęs niekas niekur neveža. Lik namie. Sutvarkysi čia viską. Paskui, jei norėsi, galėsi atvažiuot.“ Prieštarauti jai niekas nedrįso... Perėjęs kryžiaus kelius, kad jam būtų leista savanoriškai vykti į lagerį pas šeimą, po metų tėtė jau buvo Irkutsko srityje, Atogajuj... Dar po metų gimė mano tėvo brolis Vytautas. Į Lietuvą šeima grįžo 1959-aisiais...Po kurio laiko šeima buvo perkelta į atokesnį – Nižnij Udenskij rajoną, Kaduj miestelį. „Papildomas nusikaltimas“ – prosenelis išsiprašė, kad duotų kiek išmetamo mėšlo, iš bulvių lupenų, patręštoje žemėje išaugino neregėtą bulvių derlių ir ketino auginti kiaules... Nepamenu, kur prieš daugelį metų perskaičiau duomenis, kad SAVO NORU paskui ištremtas šeimas iškeliavo vos dvidešimt keturi žmonės. Nepaprastai didžiuojuos, kad vienas JŲ buvo mane užauginęs Senelis, kurį visuomet vadinu – Tėtė Pijus. Kai dar paauglė Jo klausdavau: „Kodėl tu važiavai į tą Sibirą? Gi niekas nevertė?" Tėtis visada nusišypsodavo ir atsakydavo labai paprastai: „Kaip aš galėjau nevažiuoti, jei ten buvo išvežta mano žmona ir į pasaulį besiruošiantis sūnus?"... Beveik dešimt metų tremties siaubų vien dėl tokio paprasto ir aiškaus, Jo akimis, dalyko – šeimos...“

CountryLithuania
CollectionMarijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus / Marija and Jurgis Šlapeliai House Museum
Rightshttp://rightsstatements.org/vocab/InC/1.0/
Repository Pagehttps://www.europeana.eu/portal/record/2021802/LIMIS_1500245...
Web Pagehttp://www.epaveldas.lt/recordDescription/MJSNM/LIMIS-150024...
Subject Termsfotografija
ProviderLT-Aggregator Service National Library of Lithuania